noriu pasidalinti

Pasakojimas 

Viktorijai, kuri su vyresniu broliu nuo mažų dienų gyveno pas senelę, buvo 14 metų. Grįžusi iš užsienio jos kaimynė gyrėsi visiems kiemo vaikams, kaip ten nuostabu ir kiek daug galimybių gražioms merginoms. Ji pasakojo, kad turint gražų kūną ir dailų veidą net nereikia ieškotis darbo, nes garsūs fotografai, sutikę gatvėje gražią merginą, siūlo jai nusifotografuoti žurnalo viršeliui arba nusifilmuoti reklamoje. Ir, be abejo, už tai mokami milžiniški pinigai bei leidžiama gyventi nuostabiame bute dangoraižyje su tarnaitėmis...

Viktorija net sapnuodavo, kad aplinkui blyksi fotoaparatai, o ji žingsniuoja lėtai podiumu gaudydama kiekvieną akimirką ir ieškodama mylimo vaikino žvilgsnio. Vėliau, po pasirodymo ji dalija autografus gerbėjams ir su limuzinu važiuoja ilsėtis į savo butą... Ji svajojo išvažiuoti gyventi į užsienį, nes senelės gaunamos pensijos neužtekdavo gražesniems drabužiams, o brolis iš jos turimus pinigėlius atimdavo ir už juos nusipirkdavo cigarečių. Viktorija norėjo padėti senelei, kuriai vis dažniau prireikdavo vaistų, nes brolis įsiveldavo į įvairius „nešvarius reikaliukus“, o skolos už mažytį butuką miestelio pakraštyje vis augo kaip mielinis pyragas karštoje orkaitėje...

Todėl Viktorija, pasikalbėjusi su broliu, nutarė kreiptis į kaimynę, kuri pažadėjo padėti susirasti gerai apmokamą darbą vasaros atostogų metu. Į kelionę ruošėsi ir Viktorija, ir jos brolis. Tiesa, brolis su kaimyne buvo susitikęs dar porą kartų. Po to jis tapo įtartinai nekalbus. Žinoma, senelei brolis pasiūlė sakyti, kad jie važiuoja atostogauti, ir taip gavo pinigų kelionės pradžiai, kuriuos išsyk atidavė kaimynei, kad ši viskuo pasirūpintų.

Ilga kelionė Viktorijai nelabai patiko. Jai, susispaudus su dar keliomis merginomis, niekur nesustojant, teko važiuoti mašina, tamsintais langais. „Bent vairuotojas kalbus“, – galvojo Viktorija ir gaudydavo kiekvieną jo žodį apie būsimą modelio darbą. Kad netrukdytų pokalbiams, vairuotojas paėmė visų merginų mobiliuosius telefonus, žadėdamas, kad nuvykus į vietą, jis pats praneš apie laimingą kelionės pabaigą merginų artimiesiems. Be to, jis prasitarė apie merginoms ruošiamą staigmeną – naujus geriausius telefonus, kokių Lietuvoje dar nėra.

Nuvykus į vietą, merginos išvežtos ir apgyvendintos skirtinguose butuose. Deja, Viktorijos kambariukas nė kiek nepriminė svajonių buto viršutiniame dangoraižio aukšte. O lova pas senelę, nors jau skaičiuojanti nežinia kiek metų, buvo tūkstančius kartų švaresnė, gražesnė ir, kas svarbiausia, kvepianti namais ir jaukumu.

Iš pradžių Viktorijai kėlė įtarimą tai, kad jai liepė nusifotografuoti tik su apatiniais drabužiais, o vėliau – ir be jų. Merginai paaiškino, kad tokių nuotraukų reikalauja dizaineriai, kad galėtų parinkti jai tinkamus drabužius. Tada Viktorijai tapo šiek tiek ramiau. Tik, va, užmigti pirmą naktį niekaip nesisekė, nes už durų girdėdavosi vyriški balsai, Viktorija krūpteldavo nuo kiekvieno garsesnio šnaresio už lango.

To, kas buvo vėliau, Viktorija nenori net prisiminti – viskas, atrodo, vyko tarsi baisiausiame filme. Vyras, prisistatęs jos agentu, kasdien jai siūlydavo, o vėliau ir liepdavo, išgerti alkoholio bei pražiodęs įmesdavo kažkokią tabletę, po kurios mergaitė tarsi nieko nejausdavo. Tik vėliau, Viktorijai atgaunant nuovoką, jai vis labiau skaudėdavo visą kūną, o mėlynes tekdavo slėpti gausesniu pudros kiekiu... Valgyti ji gaudavo tik tada, kai įgyvendindavo girtų, senų, nesuprantama kalba vapančių vyrų svajones... Mergaitė taip išseko, kad rytais po trumpo miego nebenorėdavo pabusti...

Laimei, vieną sykį į kambarį įsiveržė uniformuoti pareigūnai. Ir nors Viktorija nesuprato jų kalbos, jai iškart tapo lengviau... Ligoninėje mergina pirmą sykį po kelių kaip metai ilgų savaičių tylos galėjo telefonu pasikalbėti su beprotiškai išsiilgta senele... Viktorija verkdama vis atsiprašinėjo senelės dėl to, kad pridarė jai tiek bėdų... Vėliau Viktorija, dar būdama ligoninėje, iš socialinio darbuotojo sužinojo, kad jos vyresnis brolis vienoje gamykloje liejo paskutinį prakaitą 18 valandų per parą, neturėdamas laisvų dienų. Vaikinas uždirbtų pinigų negavo, dėl to nusprendė slapta pabėgti, rizikuodamas savo gyvybe...

Grįžusi į Lietuvą Viktorija iki šiol, jau praėjus metams, lankosi pas psichologę, nes negali ramiai miegoti naktimis, bijo, kad ją bet kada gali surasti ten sutikti vyrai. Jai sunkiau sekasi mokslai, nes nelengva sukaupti dėmesį, bet ji lanko jai patinkančius būrelius... Šią istoriją Viktorija slepia nuo bendramokslių, nors vis dažniau pagalvoja, kad reikėtų apie tai papasakoti kitiems vaikams, kad jie nepatektų į tokius spąstus...

Ilgai nepasitikėjusi suaugusiais žmonėmis, ji po truputį pradeda atgauti pasitikėjimą jais, daugiau laiko praleidžia su senele, klausydama jos pasakojamų istorijų apie vaikystės išdaigas. Jų namuose kartkartėmis apsilanko miela socialinė darbuotoja, kuri visada pasiteirauja, kuo galėtų padėti... Viktorijos brolis baigė mokslus ir dabar studijuoja. Kiekvieną savaitgalį jis grįžta į namus, kad kartu su Viktorija ir senele, gerdami vakare arbatą su kvepiančiu dar šiltu pyragu, pasidžiaugtų vienas kitu...

 

dvi mažos mergaitės